Visuotinai priimtos dvi pagrindinės žmogaus kilmės versijos - evoliucinė bei kreacionistinė. Darvino evoliucijos teorija, nors ir stokoja rimtų įrodymų, tapo dogmatišku mokslo bei pasaulėžiūros pagrindu Vakarų pasaulyje. Savotiška priešprieša darvinizmui išliko kreacionistinė teorija, pripažįstanti Dievo kūrybinę galią bei žmogaus sutvėrimą nukelianti į laikotarpį apie 10 000 metų pr. Kr.

Tačiau daugybė archeologinių atradimų liudija žmogų esant daug senesnės kilmės nei leidžia manyt abi paminėtos teorijos. Žmonijos veiklos įrankiai atrasti 50 mln. metų senumo geologiniuose sluoksniuose, žmogaus pėdsakai aptikti šalia dinozaurų letenų įspaudų ir pan.

Be abejonės, tokie „per daug fantastiški“ atradimai nesunkiai užgniaužiami ir ignoruojami kaip „nemoksliški“ bei „absurdiški“.

Tuo tarpu, radiniai bei kultūros paminklai seniausiose žinomų civilizacijų vietose, Egipte, tolimuosiuose Rytuose, Mezoamerikoje ir šiandien gali paliūdyti bendros ankstesnės pro-civilizacijos egzistavimą.

Be abejonės, žmonės kitaip kalbėtų apie gyvenimą, kad išmoktų akis pakelti ir ilgus amžius apžvelgti. Paprastai mūsų laiko žmonės tiktai numano pilną dabartį ir tuščiąjį be pradžios amžių, kurs pirm to buvęs, ir tą tuščiąjį begalinį, kurs ateis. Pats„mokslininkas“ tik tepažįsta „istorijos amžių“, tai yra gal 3000 ar 4000 metų. Gyvenimo bėgį per milijonus metų pasekti tai žmogui negalima, kurs bando pajausti vien tik akies mirksnį.

Bet jau ne vienas mokslininkas yra ištyręs žemės ir žmonijos amžius ir išrodinėjęs, jog jie ilgesni, negu lig šiol buvo tikima. Dar visai pirm keletą dešimtmečių daugis tikėjo, jog mūsų pasaulis tik 6000 metų atgal sutvertas esąs. Gal ir vienas ar antras pridėjo dar kelis metus. Bet dabar jau pradeda tūlas suprasti, jog pasaulis nesulyginamai senesnis.

Senų kultūrų radiniai taria apie metų skaičius, kurie tikrai nuostabūs yra. Egipto piramidės liudija ne tik 3000 metų turinčios, bet gal veikiau 300 000.

Vydūnas (iš rinkinio „Žmonijos kelias“)

Ypačiai žymus evoliucijos įstatymas

Paprastai šios dienos kultūros žmogus labai pasididžiuoja savo kultūra. Lyg būtume labai toli iškilę. Bet vis tankiau randasi senų kultūrų liekanos. O nuostabiu būdu ir tos liekanos atitinkamų mūsų kultūros dirbinių nepasiektos.

Egipto žemėje, paveikslui, ant griuvėsių matyti ypatingų dažų spalvos. Tūkstančius metų jos pakėlė saulės kaitras ir oro drėgnumą, o nenublyško. Mūsų kultūra tokių dažų lig šiol neįstengė gaminti. Damasko kardą buvo galima susukti kaip kokią virkštį, o jis nesulūžo. Tokio šiandien nieks padaryti negali. Toliau yra žinoma, jog Chaldėjų kultūra tuokart labai aukšta buvo, kuomet Europoj žmonės dar kaip kokie laukiniai gyveno.

Vislab tai liudija, jog žmonija vienoj ir antroj savo dalyj užkopia ant aukšto kultūros laipsnio ir toliau vėl grimzta. Vėliau susitveria kitur kita tokia jau aukšta kultūra. Ir toji toliau dingsta. Sako išminties mokslas, kad evoliucija neina kaip koki rami srovė, bet verčiasi aukštyn kaip jūrų bangos krantan. Yra tai tiesiog įstatymas, kurį aiškiai pastebėti galima pasaulio gyvenime. Tasai gyvenimas kyla į aiškų gyvumą ir vėl nusileidžia, tarsi jam reiktų pasilsėti.

Ramiai žiūrint, pasirodo, jog taip yra iš tikro ir mažiausiuose gyvenimo apsireiškimuose. Želmenys auga metas į metą, žiemą pailsėdami. Taip jau gyvena ir tūli gyvuliai. Kitiems, o ypačiai žmogui, svarbūs dar trumpesni tarpimo laikai. Žmonės žūtų, jei negyventų, kaip diena ir naktis jiems gyventi liepia. Su diena visa gamta lyg gyvesnė pastoja, su naktimi kaip ir į save atsitraukia.

Vydūnas (iš rinkinio „Žmonijos kelias“)

Europos mokslo bendruomenė suvokia žmonijos vystymąsį progresyviai, kaip prasidėjusį nuo vakarykščio Fidži salos gyventojo ir besibaigiantį šiandieninio Rockefeller'io asmenyje, senąją kultūrą nebejotinai laikant pusiau laukine. Tai - šiuolaikinės mąstysenos prietaras, kad žinojimas visad marširavo tiesia linija į priekį. Mūsų požiūris į priešistorę yra siaubingai neadekvatus.

Shri Aurobindo Ghosh (1872-1950)