Protas veikia kaip tiltas tarp išorinės aplinkos ir sielos. Objektus, su kuriais kontaktuoja jutimai, galiausiai per protą  pajunta siela. Nors ir laikoma esminiu Ajurvedos  filosofijos aspektu, siela yra sudėtingas  objektas, nebepriklausantis literatūros, kurią dabar nagrinėjame, sferai. Pakanka pasakyti, kad Ajurveda laiko atmą arba sielą vienintele sąmoninga žmogiškos būtybės dalimi.

Satvos koncepcija

            Pirmas žingsnis, norint suprasti savo sielą, yra pakeisti savo širdį ir tapti satvišku. Pagal Ajurvedą, satva - tai idealus sveiko proto būvis. Satva teikia nušvitimą ir žinojimą, ramybę ir laimę, išmintį ir intelektą, malonumą, pasitenkinimą, tyrumą ir entuziazmą. Kai protas pilnas satviškų savybių, jūsų mintys, žodžiai, poelgiai ir veikla yra tyri. Ką bedarytumėte, jūs sekate autentiškais principais, esate humaniškas ir malonus. Be satvos matymas yra ribotas, leidžiantis matyti ar suprasti tik materialius ar fizinius objektus. Tai skatina mus matyti save kaip fizinį kūną. Nėra tinkamai suprantamos teisingos žinios apie purušą (asmenybę) ar apie tai, kad iš tikrųjų esame siela, ir žmonės kenčia nuo identiškumo (savęs suvokimo) krizės.

            Jei asmenybė pasiekia šį suvokimą , sekantis žingsnis yra sielos pareigų, funkcijų ar poreikių supratimas. Žmonės visada jaučiasi nelaimingi, kadangi nėra patenkinami jų kasdieniniai poreikiai. Jie visada užsiėmę vien tik kūno, proto ir jutimų maitinimu. Tai yra tas pats, kaip laikyti paukštį gražiame auksiniame narvelyje, bet niekada nepamaitinti paties paukščio. Žmonės puošia ir blizgina patį narvelį - įkalintas paukštis niekada negali būti laimingas tokioje situacijoje.

            Ajurvedinė sriuba sielai:

            Mūsų sielos siekia teisingumo, smurto atsisakymo, noro padėti, neeksploatavimo, pasitikėjimo, tyros meilės ir harmonijos. Kiekvienas yra kada nors pajutęs laimę padėdamas kitiems ir besąlygiškai duodamas meilę. Ši laimė  tūkstančius kartų brangesnė sielai, nei tai, ką žmonės gauna puoselėdami savo fizinį pavidalą. Taigi, norint pasiekti nuolatinę laimę, reikia suvokti, kad tikrasis „aš" yra viduje esanti siela, o ne kūnas, kuris paprasčiausiai ją padengia.