Ar tikrai taip gali buti jog meilė gali virsti
neapykanta? Tiesą sakant, tai neįmanoma. Tikra meilė niekada netaps
pasibjaurėjimu ar dar kažkuo. Bhagavat-gitoje (viename svarbiausių vedų
šventraščių) sakoma, kad stipriai mąstant apie kokį nors objektą,
stiprėja susižavėjimas ir prisirišimas. Šis prisirišimas sukelia stipru nora
įsigyti pageidaujamą dalyką ir juo mėgautis. Toks troškimas, vadinamas kama,(geismas)kuris klaidingai palaikomas meile. Deja,
tai tik aistros ( radža gunos) vritti (psichofizinė
tendencija). Materialios gamtos gunos
(tai gamtos jegos" ) nuolatos keičia
viena kitą, dėl to nuolat kinta ir mūsų savybės bei nuotaikos. Jei mūsų
troškimas neišsipildo, apima pyktis . Pyktis yra
neapykantos giminaitis, vedantis į destruktyvias mintis ir poelgius.
Ajurveda moko, kad siela yra
amžinos, dvasinės Viešpaties energijos dalis. Ji gali rasti tikrą
nusiraminimą
tik susijungusi su Viešpačiu. Bet tapatindama save su kūnu ir
susikoncentruodama tik į jo poreikius, ji patenka dualizmo įtakon
(viltis - nusivylimas, potraukis - pasibjaurėjimas ir t.t.). Siela
jaučiasi kaip
vaikas, pasimetęs nuo savo mamos. Tokioje paklydimo būsenoje, apimta
neišmanymo, ji bando susijungti su kuo nors materialiais ryšiais, nors
šio karšto noro per meilę susijungti su kita asmenybe šaknis - dvasinė.
Kai
laikome save tik materialiu kūnu. pasireiškia užslėpta baimė -
vienatvės baimė,
savęs (savo kūno) ir su juo susijusių dalykų (šeimos narių, giminaičių,
nuosavybės) praradimo baimė.
Giliai pasąmonėje ilgimės
dvilypės egzistencijos pabaigos ir norime pasiekti visišką pilnatvę. Kol
tapatiname save su kūne, visada jausime vidinę tuštumą.
Fiziniame lygmenyje niekas nėra
tobulas ar išbaigtas. Tai neįmanoma. Žmogus laiko save vyru ar moterimi, t.y.
tik visumos dalimi. Todėl, kūniškame lygmenyje pilnatvės siekimas pasireiškia
kaip potraukis prie priešingos lyties atstovo. Tai panašu į nenugalimą trauką
tarp priešingų magneto polių. Lyčių susijungimas yra glausčiausia pilnatvė,
kurią galima pasiekti kūno lygmenyje. Fizine prasme, tai pati patraukliausia ir
daugiausiai pasitenkinimo teikianti veikla. Bet tuo pat metu ji labiausiai
supančioja ir klaidina, kadangi įstumia asmenybę į kūnišką gyvenimo sampratą.
Tikėjimas, kad įsimylėjimas ir yra tikroji meilė, yra pats galingiausias ir
visa persmelkiantis paklydimas. Tai aiškiai patvirtina ir senosios vedų
išminties knygos.(Srimad Bhagavatam). Todėl visos didžiosios pasaulio religijos
tam tikru būdu riboja vyro ir moters sąjungą.
Vyro-moters sąjunga, rodos, išvaduoja
iš giliai įsišaknijusios baimės ir pilnatvės trūkumo pojūčio. Bet deja, tai
toli nuo tiesos ir teikia tik laikiną palengvėjimą. Šis kelias į išsivadavimą
iš karto pasmerktas žlugti. Tai išsivadavimo pakaitalas mūsų egoizmui. Žymus
psichologas M.Scott Peck apibūdina įsimylėjimą kaip dalinį ir laikiną egoizmo krachą.
Jis sako: Įsimylėjimas yra regresijos (atžangos) aktas. Susiliejimo su
mylimuoju patirtis yra atgarsis tų laikų, kai buvome susilieję su savo motina
kūdikystėje. Naujagimis neturi savo individualaus ego. Nėra skirtumo tarp AŠ ir
TU. Asmuo ir pasaulis yra viena. Nėra ribų, kurios skirtų naujagimį nuo likusio
pasaulio.
Augdamas
vaikas įgyja patirties ir pradeda įsisąmoninti save kaip esybę,
skirtingą nuo jį supančios aplinkos. Vystosi „aš" suvokimas. Pamažu
formuojasi ego. Vaikas pradeda suvokti savo fizinius matmenis ir
galimybes. Įvertina savo balsą, mintis ir pojūčius. Sužino savo
trūkumus. Šių apribojimų pripažinimas prote vadinamas ego riba.
Vaikystėje prasidėjęs ego ribų augimo procesas tęsiasi paauglystėje ir
brandžiame amžiuje.
Suaugęs žmogus jaučiasi vienišas savo ego
ribose. Atsiskyrimo būsena yra skausminga. Todėl apima nenugalimas
troškimas pralaužti tą sieną ir grįžti į būseną, patirtą motinos
įsčiose. Įsimylėjimas laikinai suteikia tokią galimybę - sugriauna ego
ribas ir suteikia susiliejimo su mylimuoju pojūtį. Žmogus nebesijaučia
vienišas. Tačiau tai tik laikinas palengvėjimas. Šitaip psichologai
aiškina stiprų poreikį įsimylėti. Iš dvasinio požiūrio taško, jis
siejasi su konstitucine (prigimtine) sielos padėtimi. Siela negali būti
nuolat laiminga, kol be jokių savanaudiškų motyvų nepriima Viešpaties
prieglobsčio. Jei asmenybė neatsiduoda Viešpačiui, ji vis tiek
priversta kam nors atsiduoti. Nėra kito pasirinkimo. Todėl Vedose Srimad Bhagavatam
sako, kad tik Viešpats ir Jam atsidavusieji yra laisvi nuo seksualinių
troškimų. Net didieji jogai, tokie kaip Višvamitra, neatsispyrė
priešingos lyties pagundoms. Tik atsidavus Viešpačiui
jaučiama visiška pilnatvė. Asmenybė grįžta į savo prigimtinę padėtį.
Daugiau nebekankina materialistiški troškimai. Vandenynas yra bet kokio
vandens šaltinis. Vandenyne nesantis vanduo (pvz.: upėje) visada turi
polinkį tekėti vandenyno link. Pasiekęs vandenyną, jis daugiau niekur
nebejuda. Panaši ir sielos padėtis. Nepripažinusi ryšio su savo
šaltiniu, Viešpačiu, ji turi polinkį susijungti su Juo. Bet sąlygotame
būvyje, dėl neišmanymo, ši tendencija nukreipiama į materialią būtybę.
Tai nesuteikia ilgalaikio nusiraminimo ir pasitenkinimo, kadangi kitas
asmuo kenčia dėl tų pačių problemų. Todėl taip vadinama meilė
pasibaigia ir dažniausiai virsta kartėliu. Taip atsitinka todėl, kad
partnerio elgesys anksčiau ar vėliau nebepatenkina jūsų ego poreikių.
Priežastis - jūsų partneris turi savo individualų ego, kuris skiriasi
nuo jūsiškio. Jūsų ir jo ar jos lūkesčiai ir troškimai yra skirtingi.
Ajurvedos požiūris: Kodėl meilė virsta neapykanta? (II Tęsinys) |
|
|
Įsimylėjus
ego žlunga tik iš dalies. Likusioji ego dalis ryžtingai gina savo
teises. Fiziniame ir psichologiniame lygmenyje ir jūs, ir jūsų
partneris yra netobuli. Susijungę dvi netobulos esybės nesudaro tobulos
visumos. Abu siekia individualaus pasitenkinimo. Ego susidurdami
konfliktuoja. Iškyla į paviršių baimės, skausmo, vienišumo ir
nepilnavertiškumo pojūčiai - egoistinės sąmonės dalis, kurią laikinai
buvo paslėpusi meilė. Meilės ryšys yra kaip narkotikas. Svaiginančios
medžiagos pakelia jus į padanges tik trumpam. Kai prie jų priprantate,
poveikis baigiasi. Todėl bet koks ilgiau užtrukęs ir pakankamai
„glaudus" įsimylėjimas galiausiai apkarsta.
Kuomet apima
vienišumo, skausmo ir baimės jausmai, jie atrodo dar sunkiau pakeliami
nei anksčiau. Taip atrodo, nes nesate prie jų pripratę. Jūsų
tolerancijos galia yra nusilpusi. Juokingiausia, kad visa ko
priežastimi laikote savo partnerį. Tokioje situacijoje meilės objektas
virsta neapykantos sąvartynu. Užpuolate jį ar ją su aršiu įtūžiu, kuris
yra jūsų skausmo dalis. Taip susidaro užburtas ratas. Jis arba ji
pereina į kontrataką, rodos, patvirtindamas/a jūsų neapykantos
teisėtumą. Ši vadinamoji materiali meilė, kurią valdo aistros guna, ir
turi pasibaigti kančia. Bhagavat-gitoje sakoma: (BG 18.38) „Laimė, kuri
kyla iš juslių kontakto su jų objektais, pradžioje atrodo kaip
nektaras, bet ilgainiui virsta nuodais. Tai vadinama laime aistros
gunoje."
Tikra meilė negali staiga pavirsti priešingu jausmu.
Meilė turi tik vieną kryptį. Ji veda į vis didėjančią meilę. Jei savo
santykiuose jaučiate ir meilę, ir jos priešingybę, būkite tikri, kad
tai ne meilė. Bet koks jausmas, kuris vėliau virsta fizine ar emocine
prievarta, iš pat pradžių nebuvo meilė. Neįmanoma pavydėti asmeniui,
kurį mylite.
Ar tai reiškia, kad turime atmesti visus
materialius ryšius? Tai nepraktiška ir net neįmanoma. Žmogiška būtybė
yra visuomeninis padaras. Nei vyras, nei moteris negali būti
izoliuotas. Turime gyventi visuomenėje, mūsų egzistencija priklauso nuo
kitų. Todėl negalime vengti ryšių, bet turime suvokti materialių
santykių laikinumą. Bet mūsų ryšys su Dievu yra realus. Viskas susiję
su Dievu. Jis yra visa ko šaltinis. Įsisąmoninę savo santykį su
Viešpačiu, galime tinkamai bendrauti su visais Jo kūriniais.Tai yra
tikroji meilė, kuri niekada nevirs neapykanta. Ji gali tik didėti ir
niekada nepasieks ribos.
|