Ar tikrai taip gali buti jog meilė gali virsti neapykanta? Tiesą sakant, tai neįmanoma. Tikra meilė niekada netaps pasibjaurėjimu ar dar kažkuo. Bhagavat-gitoje (viename svarbiausių vedų šventraščių) sakoma, kad stipriai mąstant apie kokį nors objektą,  stiprėja susižavėjimas ir prisirišimas. Šis prisirišimas sukelia stipru nora įsigyti pageidaujamą dalyką ir juo mėgautis. Toks troškimas, vadinamas kama,(geismas)kuris klaidingai palaikomas meile. Deja, tai tik aistros ( radža gunos) vritti (psichofizinė tendencija). Materialios gamtos gunos (tai gamtos jegos" ) nuolatos keičia viena kitą, dėl to nuolat kinta ir mūsų savybės bei nuotaikos. Jei mūsų troškimas neišsipildo, apima  pyktis . Pyktis yra neapykantos giminaitis, vedantis į destruktyvias mintis ir poelgius.

Ajurveda moko, kad siela yra amžinos, dvasinės Viešpaties energijos dalis. Ji gali rasti tikrą nusiraminimą tik susijungusi su Viešpačiu. Bet tapatindama save su kūnu ir susikoncentruodama tik į jo poreikius, ji patenka dualizmo įtakon (viltis - nusivylimas, potraukis - pasibjaurėjimas ir t.t.). Siela jaučiasi kaip vaikas, pasimetęs nuo savo mamos. Tokioje paklydimo būsenoje, apimta neišmanymo, ji bando susijungti su kuo nors materialiais ryšiais, nors šio karšto noro per meilę susijungti su kita asmenybe šaknis - dvasinė. Kai laikome save tik materialiu kūnu. pasireiškia užslėpta baimė - vienatvės baimė, savęs (savo kūno) ir su juo susijusių dalykų (šeimos narių, giminaičių, nuosavybės) praradimo baimė.

Giliai pasąmonėje ilgimės dvilypės egzistencijos pabaigos ir norime pasiekti visišką pilnatvę. Kol tapatiname save su kūne, visada jausime vidinę tuštumą.

Fiziniame lygmenyje niekas nėra tobulas ar išbaigtas. Tai neįmanoma. Žmogus laiko save vyru ar moterimi, t.y. tik visumos dalimi. Todėl, kūniškame lygmenyje pilnatvės siekimas pasireiškia kaip potraukis prie priešingos lyties atstovo. Tai panašu į nenugalimą trauką tarp priešingų magneto polių. Lyčių susijungimas yra glausčiausia pilnatvė, kurią galima pasiekti kūno lygmenyje. Fizine prasme, tai pati patraukliausia ir daugiausiai pasitenkinimo teikianti veikla. Bet tuo pat metu ji labiausiai supančioja ir klaidina, kadangi įstumia asmenybę į kūnišką gyvenimo sampratą. Tikėjimas, kad įsimylėjimas ir yra tikroji meilė, yra pats galingiausias ir visa persmelkiantis paklydimas. Tai aiškiai patvirtina ir senosios vedų išminties knygos.(Srimad Bhagavatam). Todėl visos didžiosios pasaulio religijos tam tikru būdu riboja vyro ir moters sąjungą.

Vyro-moters sąjunga, rodos, išvaduoja iš giliai įsišaknijusios baimės ir pilnatvės trūkumo pojūčio. Bet deja, tai toli nuo tiesos ir teikia tik laikiną palengvėjimą. Šis kelias į išsivadavimą iš karto pasmerktas žlugti. Tai išsivadavimo pakaitalas mūsų egoizmui. Žymus psichologas M.Scott Peck apibūdina įsimylėjimą kaip dalinį ir laikiną egoizmo krachą. Jis sako: Įsimylėjimas yra regresijos (atžangos) aktas. Susiliejimo su mylimuoju patirtis yra atgarsis tų laikų, kai buvome susilieję su savo motina kūdikystėje. Naujagimis neturi savo individualaus ego. Nėra skirtumo tarp AŠ ir TU. Asmuo ir pasaulis yra viena. Nėra ribų, kurios skirtų naujagimį nuo likusio pasaulio.

Tik atsidavus Viešpačiui jaučiama visiška pilnatvė. Asmenybė grįžta į savo prigimtinę padėtį. Daugiau nebekankina materialistiški troškimai. Vandenynas yra bet kokio vandens šaltinis. Vandenyne nesantis vanduo (pvz.: upėje) visada turi polinkį tekėti vandenyno link. Pasiekęs vandenyną, jis daugiau niekur nebejuda. Panaši ir sielos padėtis. Nepripažinusi ryšio su savo šaltiniu, Viešpačiu, ji turi polinkį susijungti su Juo. Bet sąlygotame būvyje, dėl neišmanymo, ši tendencija nukreipiama į materialią būtybę. Tai nesuteikia ilgalaikio nusiraminimo ir pasitenkinimo, kadangi kitas asmuo kenčia dėl tų pačių problemų. Todėl taip vadinama meilė pasibaigia ir dažniausiai virsta kartėliu. Taip atsitinka todėl, kad partnerio elgesys anksčiau ar vėliau nebepatenkina jūsų ego poreikių. Priežastis - jūsų partneris turi savo individualų ego, kuris skiriasi nuo jūsiškio. Jūsų ir jo ar jos lūkesčiai ir troškimai yra skirtingi.

Ajurvedos požiūris: Kodėl meilė virsta neapykanta? (II Tęsinys)