Kadangi vyksta informaciniai karai vieniems naudinga pasakyti tiesa zmonems, o kitiems naudinga laikyti juos neismanyme todel vieni stengiasi sakyti tiesa kiti gi ja stengiasi paneigti.

Paliekame spresti jums kas tiesa, o kas ne manau reikia pasilikti

50 prie 50

Pastebėjau, kad daug kur interneto platybėse jaunimas
(nuoširdžiai tikiuosi, kad itin jaunas ir nepatyręs jaunimas) jau kuris laikas
itin aktyviai žvygauja apie pasaulio pabaigas ir siaubingas katastrofas.
Kadangi 2000 metais laukta Apokalipsė neatėjo, daugelis nelaimingųjų griebėsi
paskutinio šiaudo – Nibiru (labai aktyvus susidomėjimas ja prasidėjo nuo 2001
metų). Žinoma, menka smulkmena, kad, kiek man teko skaitinėti, tos Nibiru
pasirodant, kertant Žemės orbitą ir sukeliant kataklizmas visi laukė 2003 balandį,
bet ji kaip įnoringa viešnia apsigalvojo ir atskries 2012 metais (nes kažkam prisisapnavo
girtas senovės šumeras ir taip pasakė). 2003 gegužę gando paskleidėjai nustojo
skelbti tolesnes datas.

Labai stebina tas faktas, kad, nors pirmuoju sakiniu išreiškiau
viltį, jog tokiomis nesąmonėmis tiki tik vaikai, atrodo, nemažai vyresniųjų
taip pat mėgsta pajusti protelio suskystėjimo reiškinius. Skaitinėjant vieno
rimto astronomo mintis, radau įdomią vietelę, kur jį prajuokino oponentų
teigimas, jog duomenys apie Nibiru slepiami – kadangi „vos priėjus prie
kompetentingo asmens ir apie tai užsiminus, jis pasišalina“. Nežinia, ar
Planetos X fanai pasišalinančio astronomo ar mokslininko veide spėdavo pamatyti
šypsenėlę, ar ne, tačiau 99 procentais atvejų, jei mintyse jis nesikeikdavo,
nusiplaudamas tikrai pagalvodavo: „O ne, dar vienas nibiristas“…

Na ir kas gi pasakojama apie tą mūsų laikų legendą –
garsiąją Nibiru, arba Planetą X?

Kalbant apie majus, kurių pasaulis baigiasi 2012 metais
(didžiojo ciklo kalendorius apima daugiau nei 5 tūkstančius metų, o jam
pasibaigus metai vėl pradedami skaičiuoti nuo nulio), labai liūdnas tas faktas,
kad nėra jokių šaltinių ar liudijimų, patvirtinančių, kad jie tą akimirką, kai
ateis 2012 metai, laikė pasaulio pabaiga. Galbūt daugelis jautrios sielos
žmonių itin nusivils, tačiau 2012-ųjų metų fenomeną sukūrė žiniasklaida ir
žmonės, kurie naudojasi majų istorija siekdami savo asmeninių tikslų.

Michel de Nostredame, visų mylimas ir itin įvairiai
interpretuojamas pranašas, numatė didelį kosminį susidūrimą apie 2000 metus
(taip kažkas iššifravo kažkurį jo eilėraštį). Jis kalbėjo, kad tada atskries
kokia kometa ar šiaip kažkoks brudas ir pridarys mums bėdos, tačiau galbūt jis
nepasitarė su 2012 metų fanais ir nežinojo, kad iš tiesų tas pavojingas kūnas
bus Nibiru… Šiaip ar taip, pranašysčių bei apokalipsių mylėtojai atleido
Nostradamui keleto metų netikslumą ir neišsipildžiusią 2000 pabaigą sutiko šiek
tiek nukelti – iš pradžių į 2003, o dabar – į 2012 metus.

Kalbant apie patį Nostradamą, manoma, kad dauguma jo
pranašysčių buvo ne pranašystės, o slaptos žinios, skaičiai, grafikai,
tvarkaraščiai, instrukcijos bei veiksmų planai, kadangi šis vyrukas
greičiausiai buvo Gizų ir Lotaringiečių dinastijoms dirbęs agentas.

Nibiru orbita

Labai įdomus ir įvairų Nibiru teorijų pasaulyje žinomas
asmuo yra Zecharia Sitchin, būtent jis su savo chebra ir užvirė visą šią košę
(ai, dar tokia moteris, Nancy ar kokiu ten vardu). Jis pats užsiiminėjo šumerų
tekstų vertimais bei jų interpretacijomis (šiame darbelyje vieną jų galite
paskaityti – ji apie anunakius), nors tie jo vertimai buvo labai netikslūs. Jis
teigia, kad Žemė buvo aplankyta grupės ateivių iš kažkurios Saulės sistemos
planetos. Jo teorijos laikomos pseudomokslinėmis ir niekas į jas rimtai
nereaguoja. Sitchinas kalba ne tik apie Nibiru, bet ir apie planetą Tiamat.
Pastaroji, pasako jo, galbūt egzistavo tarp Marso ir Jupiterio. Tai buvo
klestintis pasaulis, turintis vešlią augmeniją, vandenynus ir panašiai, bet šį
objektą sunaikino didelė planeta arba maža žvaigždė (objektas, 20 kartų
didesnis už Jupiterį). Ši planeta Saulės sistemą kirto prieš 4 milijardus ir
prieš 65 milijonus metų. Toji Tiamat susidūrė su kažkuriuo Nibiru palydovu. Šio
susidūrimo nuolaužos suformavo asteroidų juostą, Žemę ir Mėnulį. Sitchin taip
pat teigia, kad Plutonas buvo Saturno palydovas, tačiau, pro šalį praskriejus
Nibiru, buvo išmestas laukan ir tapo savarankišku kūnu.

Pasak Sitchino, Marsas anunakiams buvo tarpinė stotelė iš
Nibiru į Žemę. Garsusis Marso „veidas“ šiuo atveju turėjo kažkokią paskirtį –
greičiausiai tai buvo kaip žymeklis, rodantis, kur reikia nusileisti
erdvėlaiviams. Taip pat šis tyrinėtojas teigia, jog šumerai žinojo apie šį
veidą Marse:

Žinoma, visi labiau besidomintys astronomija žino, kad Marso
veidukas greit buvo demaskuotas.

Tikėti visais Sitchino teiginiais labiau nei sunkoka. Pvz.,
1995 jis teigė, kad Hale-Boppo kometa buvo ne kometa, o protingų būtybių
valdomas objektas…

Tyrimai rodo, kad pirmieji Žemės vienaląsčiai buvo
neįtikėtinai sudėtingi. Tuo labiau, kad visi gyvi organizmai Žemėje turi tą
patį genetinį kodą, - o tai reiškia, kad gyvybės šaltinis žemėje buvo
vienintelis. Tai kas pasėjo tą pirmąją gyvybės sėklą Žemėje? Tikriausiai Žemė
gyvybės virusu užsikrėtė susidūrimo su Nibiru metu.

Va šumerai puikiai žinojo apie Nibiru planetą. Kodėl jie
taip staiga atsirado prie Eufrato ir pristatė visokių miestų, išvystė
senovinius mokslus, prekybą ir pan.? (Atsakymo į klausimus ieškoti atmetus
teoriją, kad jie paprasčiausiai atplaukė iš kokio Indijos vandenyno ir
išsilaipino Eufrato upės žiotyse). Šumerai žinojo daugybę dalykų, kurie niekaip
netelpa į istorikų jiems skiriamą nišą. Pasak Z. Sitchin, jie išmanė apie
Saulės sistemos sandarą, kurioje buvo Saulė (sfera arba Apsu), Merkurijus
(Mummu), Venera (Lahamu), Žemė (Ki), Mėnulis (Kingu), Marsas (Lahmu), Jupiteris
(Kišar), Saturnas (Anšar), Uranas (Anu), Neptūnas (Ea), Plutonas (Gaga) ir
Mardukas arba Nibiru. Jų lentelėse randama Saulės sistemų paveiksliukų, kuriuose
pavaizduota ir Nibiru. Štai šiame objekte matome Saulę ir apie ją skriejančias
planetas:

Iš tiesų šis dalykėlis tėra kažkokio asmens antspaudas – nuo
jų atsiradimo pradžios bei išplitimo Mesopotamijoje, Graikijoje ir pan. jie
jungiami su komercija ir nuosavybe. Stilizuotas į saulutę panašus dalykėlis
buvo kažkieno žymė ir greičiausiai galėjo simbolizuoti Venerą su žvaigždėmis. Yra
daugybė tokių šumerų plokštelių su įvairiais įspaudukais, rutuliukais,
kryžiukais ir kitais darinukais. Panaši situacija būtų, jei ateities
archeologai tyrinėdami Billo Windows`us bandytų rasti paralelių su Urano
orbita… Šumerai niekad labai ypatingai nesidomėjo astronomija, šis mokslas
išsivystė vėliau, Babilono civilizacijoje, ir netgi tada babiloniečiai manė, kad
mūsų žemė yra plokščia, kad ji – Saulės sistemos centras, jie netikėjo, kad
planetos gali skrieti apie Saulę (joks save gerbiantis šumeras ar babilonietis
niekada nebūtų vaizdavęs Saulės kaip centrinio objekto planetų sistemoje) ir
jie nebuvo girdėję apie tokius objektus kaip Neptūnas ar Plutonas. Kinai ir
majai astronomiją išmanė žymiai geriau, negu šumerai ar babiloniečiai, bet
niekada neminėjo jokios keistos planetos.

Šumerai teigia, kad su Žeme Nibiru prasilenkia kas 3600 metų
ir tai jau yra vykę anksčiau (tiesa, tiesiogiai jie šito nesakė). “Enuma
Eliš”, beveik 4000 metų senumo poema, kurios vertimą 1876-ais išspausdino
Britų muziejaus darbuotojas Džordžas Smitas, pasaulio sutvėrimą išdėsto daug
nuodugniau, nei Biblija. Tereikia sutapatinti “dievus” su
“planetomis”. Poema prasideda žodžiais “Enuma eliš la nabu
šamamu”, t.y. “Kai dangūs dar neturėjo vardo”. Toliau vardijami
“dievai”, kuriuos pagimdė AP.SU (Saulė). Šių “dievų”
aprašai tiksliai atitinka Saulės planetų apibūdinimus. Vėliau
“bedugnės” gelmėse buvo sutvertas grėsmingasis dievas Mardukas
(Nibiru): “Jo galūnės buvo skaisčios, galinčioms darbams, - nesuvokiami
mąstymu; keturios, viską matančios akys; keturios viską girdinčios ausys; jo
lūpom prasivėrus, pasirodydavo ugnies liežuvis. Milžinišku ūgiu pranoko bet
kurį aukščiausią dievą…”  Tad
Mardukas (Nibiru) yra iš kosmoso gelmių atklydusi planeta, kurią Saulė ir
planetos įtraukė į patį Saulės sistemos įvykių sūkurį. Nibiru atskriejo
priešinga planetų sukimosi kryptimi - likimas ją bloškė Tiamatei į glėbį:
“Tiamatė ir Mardukas, išmintingiausias tarp dievų, Artėjo viens prie kito;
Jie troško tarpusavyje susikauti…” 
Iš pradžių Tiamatei smogė Marduko palydovai. Tiamatė buvo sunaikinta, o
jos palydovai paimti į nelaisvę. Vandeningoji Tiamatės galva - tai Žemė, kurią
atskeltą nuo Tiamatės kartu su sąjungininku Kingu (didžiuoju pasiuntiniu) į
kitą orbitą nukreipė vienas iš Nibiru palydovų. Taip pat katastrofos metu buvo
sukurta asteroidų juosta ir kometos, o likusi Tiamatės dalis perėjo į Saturno orbitą
įgaudama Saturno žiedus. Tačiau ir pats Mardukas pakliuvo į Saulės sistemos
pinkles ir dabar laikas nuo laiko čia sugrįžta.

Deja, atidesni ir rimtesni šumerų tekstų tyrinėtojai (už
visą čia esančią informaciją bei jos interpretacijas galima dėkoti tam pačiam
Z. Sitchinui) teigia, kad Mardukas buvo ne pikta tolima planeta (ir ne tik
dievo vardas) – šumerai juo vadino Jupiterį. Tie patys šumerai niekad nemanė,
kad savo legendose pasakoja apie dviejų planetų susidūrimą… Pats žodis „Nibiru“
yra senovinis, bet juo vadinama ne planeta – jis reiškia keltą, nors kai
kuriuose babiloniečių tekstuose, jis, kaip ir Marduk, apibūdina Jupiterio
judėjimą.

Taip pat teigiama, kad šumerai bendravo su annunakiais – 3 –
5 metrų ūgio „mirtingais dievais“, kurių gyvenimo trukmė – 360 000 metų. Biblijoje
juos atitinka nefilimai, kuriuos daug kas klaidingai vadino milžinais. Pasak
šumerų, Žemėn jie pateko iš dangaus, buvo tyrinėtojai bei kolonizatoriai. Anunakiai
statė milžiniškus miestus Egipte bei Pietų Afrikoje. Anuakių palikuonys
greičiausiai įkūrė Atlantidą ir faraonų pavidalu valdė Egiptą. Dabar jie taip
pat gyvena tarp mūsų, paprastai slapstosi masonų ložėse. Šiek tiek įdomu, kodėl
jie apleido šumerus ir, nors suteikė jiems daug žinių, toji tauta karuose
ypatingai nepasižymėjo ir tebuvo paprasti žemdirbiai…

Manoma, kad daugmaž prieš 450 tūkst. metų anunakių planetoje
atsirado problema, panaši į tą, kurią mes turime su ozono sluoksniu. Jų
mokslininkai sugalvojo tokį bėdos sprendimo planą: aukštuose atmosferos
sluoksniuose paskleisti daug auksinių dulkelių, kad jos atspindėtų kenksmingus
saulės spindulius. Tam jie planavo susmulkint didelį aukso kiekį.

Anunakių robotas

Sprendžiant iš Šumerų kronikų, kur nupiešti kosminiai laivai
su ugnim, jų tuometinė technika buvo daugmaž tokiam pačiam lygyje, kaip mūsų
dabar. Jie turėjo laukti, kol Nibiru ir Žemė bus pakankamai arti. Daugiau kaip
prieš 400 000 metų jie atsiuntė čia savo komandą. Joje buvo 12 anuakių - vadovų,
600 darbuotojų, kurie turėjo kasti auksą, ir dar 300, kurie turėjo likti laive
orbitoje. Iš pradžių jie pateko į dabartinio Irako teritoriją ir pradėjo ten
statyti sau miestą, bet auksą jie kasė kitoje vietoje, Afrikos pietvakariuose (kitais
duomenimis – centrinėje dalyje). Vienas iš 12, kurio vardas buvo Enlil,
vadovavo šachtininkams. Kas 3600 metus, kai Nibiru ir Žemė suartėdavo, jie
perkeldavo auksą į savo planetą. Auksą jie kasė apie 150 000 metų, o vėliau
prasidėjo sukilimas. Darbuotojai sukilo prieš savo vadovus - jie nebenorėjo
dirbti. Vadovai nusprendė panaudoti vieną iš gyvybės formų, esančių Žemėje.

Po ranka jiems pasipainiojo Homo erectus. Atlikę keletą
genetinių eksperimentų kažkur centrinėje Afrikoje virš tų savo aukso kasyklų,
anunakiai sujungė jų genus su saviškiais ir taip atsiradome mes, protingieji
žmonės. Kadangi vystėmės gana neblogai, kai kuriems anunakiams patiko mūsų
patelės ir jie su jomis kryžminosi. Aukštesni vadai dėl to supyko ir nusprendė,
kad reikia leisti žmoniją sunaikinti per potvynį, kuris prasidės Nibiru
priartėjus prie Žemės. Vis dėlto toks Enki, pats dalyvavęs genetiniuose
eksperimentuose, dalį žmonių išgelbėjo.

Būtent toje vietoje, kur pagal Šumerų kronikas buvo aukso kasyklos,
mokslininkai jas surado. Joms virš 100 000 metų, ten rasti žmonių kaulai. Todėl
dabar mes instinktyviai kasame auksą ir kaupiame jį sau, nors iš tiesų šio
metalo atvyks ateiviukai.  

Yra daugybė hipotetinių planetų ar planetinių kūnų, kurių
egzistavimas moksliškai neįrodytas. 1920 metais buvo išleista knyga apie
Planetos X paieškas, tačiau toji planeta buvo Plutonas, o ne kokia Nibiru. Kažkada
ta Planeta X buvo ir Neptūnas. Teigiama, kad NASA Nibiru pastebėjo dar 1983
metais (iš tiesų tais metais, panaudojus IRAS, infraraudonųjų spindulių astronominį
palydovą, buvo atrasta nemažai įvairų tuo metu dar nežinomų objektų), JAV
Karinės jūrų observatorijos skaičiavimais, Urano ir Neptūno orbitose buvo
šiokių tokių sutrikimų, tad manyta, jog kažkur už jų turi skrieti planeta, 2 –
5 kartus masyvesnė už Žemę. Plutonas yra per mažas, kad sukeltų tokius
sutrikimus, be to, jis atrastas 6 laipsniais toliau negu buvo tikėtasi. Oorto
debesyje kai kurių kometų trajektorijų trikdžiai taip pat kėlė mintį, jog ten
gali būti koks nors masyvesnis kūnas. Plutono atradėjas 13 metų nuosekliai
bandė rasti kitą planetą, bet jam nepavyko. 1970 – 1980 metais Planetos X
paieškos pradėtos iš naujo, tačiau nieko realaus nepavyko aptikti, o pačios
teorijos priminė fantastinio filmo siužetą.

Saulės sistema. Velnias
žino, kurių laikų šitas paveiksliukas, bet arba reikia išmesti Plutoną, arba
vietoj Nibiru parašyti „Eridė“ bei kiek sumažinti jos matmenis.

Manyta, jog mūsų Saulės sistemos pakraštyje sklando rudoji
nykštukė arba labai didelė planeta. Kažkoks objektas buvo aptiktas su IRAS, tačiau tuo metu su juo buvo aptikta 250 000 kūnų
ir daugelis jų buvo neatpažinti. Tuomet juos imtasi tyrinėti kiek atidžiau ir
bandyti identifikuoti. Nė vienas iš aptiktų kūnų nebuvo planeta. Nors 1983
metais laikraščių antraštėse buvo teigta, kad pora astronomų, Neugebauer ir
Houck, aptiko didesnę už Saturną planetą (o gal kometą, o gal rudąją nykštukę,
o gal tolimą galaktiką – neeikia pamiršti, kad apie tai taip pat buvo rašoma),
skriejančią 2 mlrd. kilometrų atstumu nuo Saulės, tačiau patys mokslininkai
teigė, kad jie atrado tik nereguliarumų infraraudonųjų bangų spektre, kas iš
tiesų galėjo būti kokia nors nutolusi planeta, bet atidžiau patyrinėjus
nustatyta, kad tai – tolima galaktika. Nuo pat atradimo pradžios jie aiškiai
pasakė, kad tai gali būti ir Saulės sistemos, ir mūsų Galaktikos, ir
ekstragalaktinis objektas – jį tereikia atidžiau ištirti. Vis tik to užteko,
kad gandai pasklistų. Kai 1985 ir 1987 metais pasirodė publikacijos, kuriose
objektai identifikuoti kaip jaunos ultrašvytinčios galaktikos, žiniasklaida
jomis beveik nesusidomėjo. Taip pat niekam nebuvo įdomu, kad IRAS niekada taip
ir neaptiko jokio kūno Saulės sistemos pakraštyje.

1992 metais Myles Standish pasinaudojo naujais Neptūno masės
duomenimis (1989 metais paaiškėjo, kad jis yra lengvesnis, negu manyta) ir
įrodė, kad anksčiau pastebėti Neptūno orbitos sutrikimai neegzistuoja. Išorinių
planetų judėjimas nebuvo sutrikdytas (kad planeta X egzistuoja, buvo tikėtina
tais laikais, kai manyta, jog Neptūnas yra 2 procentais didesnis, negu yra iš
tiesų). Įrodyta, kad mažus orbitos sutrikimus sąlygoja dideli Saulės sistemos
asteroidai.

Teigiama, kad atrasta nauja planeta juda kitaip, negu
likusios Saulės sistemos planetos. „Atlikus daug tyrimų“, nustatyta, kad ji skrieja
Žemės link. Paaiškėjo, kad ji sukasi ne apie Saulę, o apie Žemę (stiprus tas
mūsų Žemelės gravitacijos laukas, ši teorija primena viduramžių idėjas). Nibiru
planeta dydžiu prilygsta Jupiteriui, bet sudaryta ne iš dujų, o iš kietų uolienų.
Nibiru prie Žemės priartėja kas 3600 (3 657) metų, nors iš tiesų planeta su
tokia nestabilia orbita po kelių apsisukimų turėjo arba nuskrieti tolyn, arba
tapti Saulės sistemos dalimi. Sistemingas jos grįžimas kas 3600 metų paneigia
visus fizikos dėsnius ir yra lygiai toks pat tikėtinas teiginys kaip daiktų
kritimas aukštyn.

John Murray sako, kad yra nedidelė tikimybė, jog kažkur
Saulės sistemos pakraštyje skrieja didelė planeta ar rudoji nykštukė, tačiau
tokiu atveju tas kūnas Saulę praskrietų ne kas 3600, o kas 6 milijonus metų. NASA
teigia, kad tokio kūno egzistavimas nėra įrodytas, tačiau jis galimas. Vis
dėlto šiuo metu jokios kosminės agentūros nieko nėra girdėjusios apie panašų
kūną.

2002 metais prie mūsų ta Nibiru priartėjo ypatingai arti. 2012
gruodį ji praskries pro asteroidų žiedą tarp Marso ir Jupiterio. Kai ji dar
labiau priartės prie mūsų, jos trauka Žemę sustabdys 3 dienoms. Katastrofą
sukels tos planetos magnetinis laukas (oho). Tada išsilies vandenynai, kils
milžiniški cunamiai, išsiveržinės ugnikalniai – na, tikra apokalipsė. Išgyvens
10 procentų žmonijos ir kažkaip pasikeis Žemės poliai (Afrika atsidurs
šiaurėje, Antarktis – pusiaujyje). 2014 metų pradžioje Nibiru, sunaikinusi
viską Žemėje ir susirinkusi auksą, ramiai nuskries toliau savo orbita.

Kas iš tiesų atsitiktų, sustojus Žemei? Tikimybė atsitikti
tokiam dalykui per ateinančius kelis milijardus metų iš tiesų yra beveik
nulinė. Jei ji staiga sustotų, atmosfera vis dar skrietų. Viskas, kad yra
paviršiuje – uolos, medžiai, pastatai, žmonės ir panašiai – išskrietų
atmosferon. Žemei šiek tiek prisistabdžius, būtų įdomiau – atsirastų reiškinys,
panašus į Mėnulio  sukimąsi aplink mus.
Kitaip sakant, vienas mūsų žandukas būtų atsuktas Saulutėn, kits skendėtų
tamsoje.

Pasakojama, kad apie Nibiru žino NASA, JAV vyriausybė, taip
pat ir Vatikanas, tačiau oficialiai neskelbia, nes žemėje kiltų visuotinė
panika ir chaosas. Tiesa, šiuo atveju keista, kodėl milijonai paprastesnių
astronomų neranda ir oficialiai negali įrodyti Nibiru egzistavimo fakto – juk
bet kam, turinčiam padoresnį teleskopą, tai būtų galima lengvai įrodyti,
kadangi jos ryškumas turėtų būti 10 ar 11. Apie Nibiru aktyviai kalbantys
moksli…na, verslininkai (už Nibiru mitą šiais laikais daug kas uždirba
nemažus pinigėlius), teigia, kad jie žino tikslias planetos koordinates, tačiau
jų neskelbia, lyg ir kad apsaugotų mėgėjus stebėtojus ar dar ką. Šiuo metu planetą
jau galima pamatyti plika akimi – pačioje piečiausioje Žemės vietoje (arba, jau
nuo 2002 metų, su teleskopu prieš aušrą, bet nežinia kartam krašte tiksliai).
2011 ją bus galima pamatyti iš bet kurios Žemės vietos (viena tokia teta teigė,
kad ją teleskopo pagalba galima pamatyti nuo 1995 metų).

2001 metais teigta, kad yra bent trys „dokumentuoti“ ir
„įrodyti“ Nibiru egzistavimo įrodymai kažkur Tauro žvaigždyne (atrasta Louele,
Vankuveryje ir Neuchatelyje), tačiau jie labai abejotini, nes tyrimams naudoti
teleskopai, nors ir vadinti „observatoriniais“, yra mėgėjiški,  ir net patys visokių planetų x šalininkai jais
nelabai tiki. 2002 metų gegužės 23 dieną pasirodė pranešimas, kad planeta X yra
oficialiai pastebėta galingu teleskopu Bostone, o vyriausybė dėl to itin
sunerimusi. Deja, iš tiesų nurodytos jos koordinatės buvo pernelyg arti Saulės
ir jokio kūno toje vietoje išvis nebuvo galima pamatyti, o pats minėtas
teleskopas tėra kuklus 12 colių instrumentas, kurį gali turėti daugelis mėgėjų.

2002 metų rugsėjį vės atsirado pranešimai apie pastebėtą
planetą, tačiau astronomams juos išanalizavus, nustatyta, jog tai – tik vaizdo
defektai. Galų gale iškapstyta net Nibiru fotografija:

Netrukus ji identifikuota kaip vienas iš Jupiterio palydovų,
Io (šis atvaizdas darytas Hubble teleskopu 1997 metais). Vėliau Nibiru
tyrinėtojai vėl teigė, kad jiems pavyko gauti planetos nuotraukų, bet nė viena
nebuvo niekur publikuota.

Vienu metu Kuiperio juostoje aptiktas kūnas KX76 buvo
vadinamas Nibiru, tik keista, kad niekas neatkreipė dėmesio, kad tai mažutis
900 km skersmens kūnas, o ne milžiniška planeta.

Iš kažkur buvo iškapstytas ir šis paveiksliukas, bandant
įrodyti, jog tai – Nibiru:

Deja, netgi atidžiai netyrinėjus fotografijos, paaiškėjo,
kad tai – apgaulė.

Tuomet planeta buvo pavadintas šis kūnas:

Iš tiesų tai tik blogos kokybės fotografija. Tas taškas –
nutolusi žvaigždė.

Paskutinį kartą Nibiru Žemę turėjo aplankyti apie 1600 m.
prieš Kristų. 1628 pr. Kr. išsiveržė Thera ugnikalnis Graikijoje, aptemdydamas
netgi Kiniją ir šiek tiek sutrikdydamas visos planetos klimatą. Vis dėlto buvo
ir baisesnių išsiveržimų negu Thera, kadangi tai dar palyginti nedidelis
ugnikalnis. Liūdniausia, kad kažkodėl jokia tauta nepateikė jokių pastebėjimų
apie danguje vykstančias keistenybes tuo metu…

Nibiru fanai šios planetos atskirdimą ir nelaimių sukeltas
pasekmes grindžia tuo, kad didesnė Žemės masė sukaupta vienoje pusėje, o kitoje
plūduriuoja Ramusis vandenynas. Žemės jaunystės metais išvis buvo tik vienas
žemynas – Pangėja, kuris kažin kodėl išsiskaidė:

Atidžiau pasidomėjus visokiom geografijom, paaiškėtų, kad
Pangėja į žemynus išsiskirstė ne dėl įtakos iš kosmoso. Mūsų žemynai juda ir
dabar.

“Apolono” ekspedicijų metu Mėnulyje buvo rasta
daug uolų nuolaužų, kurios iš pradžių buvo sutrupintos, o po to sulydytos. Tuo
pat metu Mėnulio paviršius buvo aplydytas, o magnetinis laukas sumažėjo iki
nežymaus dydžio. O Mėnulio krateriai yra susidūrimų kūriniai (ne ugnikalnių
veiklos rezultatas). Tiesa, Nibiru fanatikai nepateikė, kuo šie teiginiai
susiję su praskriejančia planeta – iš tiesų Mėnulyje yra ir vulkaninių, ir
meteoritinių kraterių. Beveik visi jie susidarė vienu metu ir per pastaruosius
kelis šimtus milijonų metų susiformuodavo tik nedideli (daugiausia smūginiai)
krateriai. Be to, mūsų Mėnulyje dažni silpni drebėjimai, tad jam dar ir dabar
būdingas vulkaninis aktyvumas. Dauguma Mėnulio uolienų mėginių yra vulkaninės
kilmės.

Daugelis tokių teorijų šalininkų pamiršo, kad prieš 4,5
milijardus metų į mūsų Žemę tikrai trenkėsi didelis dangaus kūnas,
suformuodamas Mėnulį. Deja, tuo metu čionai nebuvo jokios gyvybės – ką jau
klabėti apie šumerus su molio lentelėmis…

Asteroidų juosta yra Saulės sistemos statybinės medžiagos
“atliekos”, kurioms nepavyko susijungti į atskirą planetą, tačiau
pagal Bodo dėsnio lygtis būtent šioje vietoje turėjo būti dar viena planeta.
Bet asteroidų masės nepakanka jos “sulipdymui”. Vis dėlto labiau
tikėtina, kad asteroidai niekada nesudarė vieno didelio kūno – tam būtų
trukdžiusi Jupiterio trauka.

Pats paslaptingiausias Saulės sistemos darinys – kometos -
kartais turi labai ištęstas orbitas ir prie Saulės priartėja tik kartą per
kelis tūkstančius metų. Už Plutono yra Oorto debesis, kuriame kažkaip susikaupė
Saulės sistemos “atliekos”, kurios kartais dėl nepaaiškinamų
priežasčių pradeda judėti artimoms Saulei orbitomis. Meteoritų tyrimai taip pat
rodo, kad labai tikėtina, kad kažkada jie buvo vieno kūno dalys.

Nibiru fanai pateikia tokius požymius, kad ši planeta
artėja:

Blanksta Jupiterio Didžioji Raudonoji Dėmė (milžiniškas
atmosferos sūkurys) – tačiau kad ji blanksta, pastebėjo dar Galilėjus 1600
metais. Kartais ji trumpam išnyksta, bet visada vėl atsiranda. Ypač ryški ji
buvo 1878 metais.

Dingo Neptūno juodoji dėmė ir po to staiga atsirado kitoje
planetos vietoje – pirmą kartą ši dėmė aptikta 1989 metais, kitą kartą – 1995
metais, tarp šių dviejų datų niekas jos nestebėjo.

Jupiterio palydove Io išsiveržė galingas ugnikalnis – tačiau
Io turi apie 100 aktyvių ugnikalnių, žemiečiams kol kas pavyko stebėti tik
kelis, o didžiausias aptiktas Hubble teleskopu 2001 metų vasarį.

Aktyviai planuojama, kaip 2008 – 2009 metais žmones
išgabenti į Marsą (ši idėja buvo iš senesnių laikų) – kaip pastebėjote, ši
misija žlugo.

Daugėja žemės drebėjimų, yra netgi grafikas:

Labai liūdna, tačiau šiame grafike žemės drebėjimai
sumuojami, todėl ir atrodo, kad jų daugėja. Be to, kažkas, kūręs šį grafiką,
kažkodėl pražiūrėjo kelis tikrai stiprius drebėjimus ir jų čion neįdėjo… Iš
tiesų mūsų planetoje 7 balų ir didesni drebėjimai pasitaiko pastoviai. Mažesnių
drebėjimų skaičius padidėjęs, tačiau tik dėl to, kad jie geriau registruojami
(panašiai būną ir su kai kuriomis ligomis, kai pvz. pagerėja jų diagnozavimas).
Tai patvirtina ir faktas, kad 1931 metais pasaulyje buvo 350 žemės drebėjimus
registruojančių stočių, dabar jų yra daugiau kaip 8000.

Oficialūs žemės drebėjimai iki 2001 metų:

Žemėje padaugėjo ugnikalnių išsiveržimų – šito niekaip taip
ir nepavyko įrodyti, tačiau įrodyta, kad jų nepadaugėjo:

2001, 2002 ir 2003 metais Žemėje turėjo būti labai blogi
derliai. Nepatvirtinta.  

Taigi, besiruošdami smagiesiems 2012 metams, pasistatykite
tvirtas valtis (jei tikite tvano teorija, juk kažkada bent vienas jau buvo dėl
tos Nibiru), sukrapštykite kiek tik galima aukso ir padėkite matomoje vietoje
(kad svečiams nereikėtų vargintis ir ieškoti), o merginos tegul pasistengia
išsiveržinėjančių ugnikalnių fone atrodyti seksualiai – gal koks milžinas jas
išsiveš į savo planetą.